12 amžiaus “Lingua ignota”, tai senovinė dirbtinė kalba, nedaug plati raciono galimybėmis, taip pat ji turi Lotynų kalbos pradžiakalbę, raidyną, minimalią gramatiką. Ji kaip 12 amžiaus kalba, dar 12 amžiuje neturėjo leksikologijos kaip turi šių laikų turimos pasaulio lingvistinės kalbos. Istoriškai priežastimi tapo, kad tokia kalba buvo kurta ne komunikavimo tikslais, bet tikslu atskleisti meno kryptį, kurioje yra teologinių frazių. Tokiu būdu dabartiniais laikais, 12 amžiaus dirbtinę kalbą praktikuoti būtų degradavimas, nes visi kalbos žodžiai atsiremia į logikos, raciono pabaigą, kur nesikuria tolesnis kalbos procesas. Kaip 21 amžiaus dirbtinę kalbą sukurti pagal visas specifikas yra didelis darbas, taip pat tai nebūna vieno žmogaus darbas. Pavyzdžiui, dirbtinė kalba, kurią vadinu ir kuriu tai “Pogrindžio” kalba. Ji yra supaprastintas Lotynų kalbos analogas, iš grafikos ir logikos šakos. “Pogrindžio” kalba daug susijusi su technologijų amžiumi, kuriame yra atveriama nauja erdvė tai virtualus, grafinis suvokimas. Suvokimas prilygsta šių laikų technologijoms, nes atsiveria vis naujos galimybės; ir kalba, kuri grafiškai tai ruošia-kuria-analizuoja. Nors dabartinis technologijų kalbos standartas yra algoritmas, kuris netoli nuo dirbtinio intelekto klestėjimo, dar yra situacijų ir užduočių, kur atrasti, pažinti “Pogrindžio” kalbą, šiame dirbtinės kalbos kontekste.

Ir istorinis, ir dabartinių laikų dirbtinės kalbos žinomas modelis turi logiką, kuri toli pažengusi užsibaigia. Tam reikia suprasti savo suvokimu: kodėl atsirado ne viena kalba pasaulyje, dar kartu buvo kūriama dirbtinė kalba. Pagrindas, kodėl dirbtinių kalbų kūrėjų buvo jau 12 amžiuje, o tai tęsiasi 21 amžiuje; nes buvo visuomenėje susiformavusi logika-norma arti tokių suvokimo galimybių realizacijų; ir toliau nebebuvo laukiama tokių realizacijų momentų. Šis Realizacijų logikos plėtojimas remiasi biologijos pusės užduotimi, ir artėjimu link dirbtinumo ir technologijų tobulumo. Istorijoje ši žinutė pirma buvo atėjusi iš teologijos pusės, tik biologija buvo įsivaizduojama vienaip, o dirbtinumas kitaip, kaip panašiu aukščiau pakilusios estetinės logikos pavydžiu. Yra žinoma, kad “Lingua ignota” yra pretenduojama kalba, kuri istoriškai pasiekė viską ką to technologinio lygmens atvėju galima logiškai. O “Pogrindžio” kalba, yra mano kartos ir mano amžių užduotis, kuri yra apie grafinį suvokimą ir technologinę virtualybę logikos pagrindu. Pogrindžio kalboje taip pat yra didelis faktorius technologinis lygmuo, paruošimas, pritaikymas.

Pogrindžio kalba tai ne algoritmas, kaip įprasta virtualioms kalboms. Tikrasis pogrindžio kalbos siekis yra būti grafinio veiksmo: ruošiniu, kūryba, analize. Toks klausimo dydis, kurį atsako “Pogrindžio” kalba atitinka teoriją. Taip pat, iš teorijos fragmentų, tai yra skirtinga nei 12 amžiaus dirbtinėse kalbose, nes pridedama teorija, kuri yra “Detalės teorija”. Detalės teorija turi daug logikos šakų atvėjų grafikoje. Šie fragmentai įsisieja į bendrą grafinę techniką pagal skirtingas logikas. Fragmentinės logikos sieja bendra visumine teorija, todėl tai vienyja mintį apie dirbtinę kalbą. Pogrindžio kalbos lygmuo atitinka virtualios grafikos logiką, pirminis racionas yra būsenos, kurios sutinkamos mokslo, istorijos srityje. Tai nėra iškreipta versija mokslo, istorijos srityse, tai yra papildymas, ką pogrindžio kalba turi situacijoje ir atvėjyje dar daugiau. Atvėjyje ji aktuali prieeiga žinant mokslo ar istorijos logikos kelius ir būdus. Taigi, “Lingua ignota” ir “Pogrindžio” kalbos amžių skirtume yra dirbtinės, kurios priklauso nuo: išorinių, vidinių veiksnių, darybos, išteklių. Pagal kas žinoma, Lotynų kalbos yra įvairių amžių bendras tobulinimo estetikos pasiekimas senovėje ir dabartyje; teologijoje ir moksle.